Back to Top
20/09

11/09

Pradžioje buvo Žodis. Pradžioje aš be žodžių. Tarkovskis kartą pasakojo istoriją, kad jei nors vienas žmogus kiekvieną dieną, tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje darytų tuos pačius dalykus, pasaulis pasikeistų. Režisierius buvo KAIP NIEKAD teisus: aš kiekvieną dieną, tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje dariau tuos pačius dalykus ir man nieko neišėjo. Tuomet sustojau, nes taip lengviau. Kam eiti, jeigu galima sustoti; kam stovėti, jeigu galima sėdėti; kam sėdėti, jeigu galima gulėti (citata iš asmeninio Auksinio Fondo arba nuo Becketto nukopijavau, lol). Štai aš ir guliu D. miesto visų tautų oro uoste. Pro šalį ir šalis skuba žmonės. Vadinasi, pasaulis keičiasi.

Duokite man tašką ir aš apversiu Žemę!, jis taip sakė.

Nelieskite mano apskritimų!, ji taip sakė.

30/06

No matter where you go, no matter what you touch, there is cancer and syphilis. It is written in the sky; it flames and dances, like an evil portent. It has eaten into our souls and we are nothing but a dead thing like the moon.

Istorija apie žinomą filosofą Žaną Polį Partrą. Žanas Polis Partras sėdėjo savo supamajame krėsle ant kelių pasidėjęs katę. Paglostė ją. Tada paglostė savo lašinius. Tada pagalvojo, kad iš pažiūros šie du nepriklausomi atominiai faktai yra dar ir kaip priklausomi, todėl, žinoma, nieko nelaukdamas prisigėrė.

Aš neturiu katės. Aš neturiu supamojo krėslo. Ir pagalvoti nė ko negaliu, nes, blet, neturiu nė pažiūros kokios nors, nors mažytės. O, Dieve, dabar sėdžiu jaunimo pamėgtoje susibūrimo vietoje ir galvoju, kaip tuoj parašysiu apie JD, kai - OMG! (oversized male genitalia!) - JD ir užgroja kolonėlėse. Kaip nuostabu, bet kartu, žinoma, kaip ir px.  Taip sukrečia iki širdies, ne, iki tokio gilesnio organo gelmių. Iki px. 

Šeštadienį mieste D. vyko LGBT eitynės, apie kurias aš be kita ko sužinojau tik tada, kai šalia manęs iš vienos pusės užėjo žmogus-robotas, o iš kitos - negražus vyras apsirengęs negražia moterimi. Iš vienos pusės PAGALVOJAU, kad žygiuodamas eitynėse užtraukčiau nenuplaunamą gėdą visai savo giminei, iš kitos pusės - kad nelabai kur aš iš tikro einu, tai px visai, nusprendžiau net. Eitynėms buvau pasipuošęs taip, kad jei po jų būtų pankroko koncertas, jam taip pat būčiau pasipuošęs. Čia turbūt norėjau pabūti gana nenuspėjama asmenybe, ta prasme, kad štai nežinia, kur einu, gal pvz. eitynės man tik šiaip pakeliui, o kelio gale bus pankroko koncertas, ir gal aš iš tikro nedalyvauju eitynėse, o tokią mano situaciją nulėmė, kaip pasakytų baronas Šarliusas, aplinkybių sampyna. Štai taip paslaptingai aš žygiavau. Na, ir ką jūs sau manote, mano sprendimas taip pasipuošti buvo gana įžvalgus - kelio gale pankroko koncerto iš tiesų nebuvo. Dabar jau visai pasidarė neaišku, kokiais sumetimais žygiavau, todėl nieko nedelsiant prisėdau pailsėti. Švietė saulė, pro šalį ėjo žmonės, o aš glosčiau savo lašinius ir kaulus. Pankroko koncertas vis dar neprasidėjinėjo. Taip jam vis neprasidedant, padariau žavingą mąstymo piruetą ir pasukau atgalios namolio.

Pakeliui ėjau džiaugdamasis pagerėjusia žmogaus teisių ir laisvių situacija mieste. “Žmogus gimsta kaip anemiška būtybė ir po to jis pats turi valią galiai pasirinkti, kuo būti: vyru, moterimi, robotu ar stalu”, falosofavau netgi taip sau, nors bb aš ten falosofavau iš tikro. Kai staiga prie manęs priėjo šviesaus veido mergina, padavė savo ranką ir pasakė, jog labas ir, kad patinka mano marškinėliai, ir kad renka kažkokius pinigus kažkokiems vaikams. Ji buvo menkai prisidengusi savo mažą krūtinę ir mano žvilgsnis kartais tai pastebėdavo. Mergina šiek tiek priminė E. Tai būtų buvus visai ordinari socialinė situacija, jei ne jautrumas prisilietimams. Kad jūs žinotumėt, kokį įspaudą manajame delne paliko tos merginos šilta, maža ir švelni ranka. Kaip įspaudas vaške ir tas įspaudas kaip idėjos alegorija. Bet kokia ta idėja, aš, tiesą sakant, šiaip ir nežinau. Atidaviau jai savo visus centus ir paskyriau tiek va eilučių ir žodžių, nes 

Words are loneliness. I left a couple of words for you on the tablecloth last night - you covered them with your elbows.

Norėčiau, kad ji atlyžtų. Norėčiau atlyžtelti.

#jausmai #kąžmonėsdirbavisądieną #imtouched

27/04

Pabudau pajutęs, jog į mane šviečia saulutė. Sprygtelėjau iš lovos ir nuskubėjau į vonią. Žiūrėdamas į veidrodį beveik nesusivėmiau, todėl nusprendžiau ką nors nuveikti. Pagalvojau, kad reikėtų nukeliauti į blusturgį pasižiūrėti, gal yra kokių dalykų, nes, žinia, esu fetišistas, o dar tikiuosi Karlas Marksas rašė, jog kapitalistiniai santykiai ir yra pagrįsti prekiniu fetišizmu, tai čia susiję viskas, - sakiau sau. Blusturgis vyksta kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį. O kadangi taip sutapo, jog šiandiena ir buvo paskutinis šio mėnesio sekmadienis, palaikiau tai ŽENKLU ir nedelsdamas apsirengiau bei nuskubėjau į visuomeninio transporto priemonę. Transportuotis buvo visai nieko, smagiai siūbavo, švietė saulutė, o aš šypsojausi savo mintims, nes ten dėliojosi naujo kūrinio apmatai. Paskui išlipęs šiek tiek nuliūdau, nes pusę visko, ką galvojau, užmiršau. Taigi užsirūkiau ir pasukau eiti ten, kur ir buvau susiruošęs. Kadangi įvykio vietą žinojau tik apytiksliai, tai mano akis užkliuvo už dviejų netoliese einančių hipsterių ir pamaniau, jog būtų logiška sekti paskui juos. Ir tikrai, po poros kvartalų patekau į skverelį, kuriame buvo visokių dalykų. Iš žmonių pagrinde buvo hipsteriai ir žmonės su vaikais, kas man iškart nebe labai patiko. Apėjau visus dalykus ir nieko gero neradęs nusipirkau - laikykitės už kėdžių - dvi knygas. Dar kiek pasitryniau ir supratęs, jog čia narkotikų neparduoda, išskubėjau kur nors.

Nuėjau pagerti kavos ir parūkyti į kitą skverelį ir prie jo užtikau visokių protestuojančių už ar prieš kažką žmonių. Šiek tiek pasisukiojau, patrypčiojau vietoje, bet tada pagalvojau, kad nerimtai atrodau, todėl praėjau pro aktyvistus ir įsikūriau šalia. Švietė saulutė, tekėjo vandenukas. Staiga tarp protestantų prasidėjo kažkokie susistumdymai - muštynėmis tai sunku būtų pavadinti, nes jose daugiausia dalyvavo vidutinio amžiaus vyrai ir moterys bei vidutinio sudėjimo apsaugos darbuotojai. Matėsi, kad susistumdymas rimtas, viskas vyksta iš idėjos, o tai kur kas įdomiau nei šiaip kokios muštynės dėl nieko. Susitarę dėl esminių žmogaus teisių ir laisvių, muštynių dalyviai nurimo ir toliau kažko laukė. Po kurio laiko pakilau eiti. Ir nutik tu man taip, kad jie tuo metu pradėjo žygiuoti. Regis ten žygiavo kažkokia spaliukų versija: žaliomis uniformomis apsirengę jaunuoliai, žygiavo mušdami būgną ir švilpiniuodami pakilias melodijas. Kur jie ėjo, neturėjau ŽALIO supratimo, tik buvo aišku, kad į šviesesnį rytojų. Nusprendžiau, kad ir man ten pakeliui, todėl prisijungiau prie žygiūnų. Netgi tris kartus suplojau į ritmą eidamas. Šį protestą fiksavo negausios žiniasklaidos pajėgos, bet aš labai tikiuosi, jog dėl cenzūros nepateksiu ant kokio laikraščio (nes gali vaikai matyti). Vidury parado man kažkaip pabodo ir aš palikau savo draugus vienus keliauti į šviesesnį rytojų, o pats pasilikau tamsioje dabartyje. Tada kilo branduolinis karas ir visi mirė.

01/04

Mes buvome arti vienas kito, galbūt net apsikabinę amžinojoje samsaroje. Liečiau jos šonkaulius. Aš sakiau: čia yra laiptai į tave, į Tiesą, kadaise sulaužytą Adome (intertekstas Šv. Bonaventūros). Ji turbūt atsakė ką nors iš žinomo airių rašytojo kūrybinio palikimo. Ir nors po to dar miegojau įsisprendęs į jos šlaunis, galutinio sprendinio taip ir neradau. (Oi oi, kaip čia.) Ar egzistuoja gyvenimas po jos? Jeigu ne, tai manęs Jūsų percepcijoje, skaitytojau, nėra ir šis susiskaitymas tėra maža haliucinacija, todėl man telieka atsisveikinti su Jumis ir palinkėti geros dienos. Jeigu taip, tuomet aš reinkarnavausi į patį save ir viskas vyksta toliau.

swear that I will always hail, ever conceal, never reveal, any part or parts, art or arts… (He murmurs.)… in the rough sands of the sea… a cabletow’s length from the shore… where the tide ebbs… and flows…

Man reikia prisiekti. Negaliu pasiekti, todėl sieksiu, sieksiu, prisieksiu ir tada jau gal. Juk aš turiu kokių tikslų ar bent vieną tikslą, tikrai turėčiau turėti, ar ne. Pvz. ryte atsikelti - štai tikslas, nors, žinoma, iš tikro slapčia tikiuosi, kad keltis nereikės ir ištiks kokia apopleksija. Tai čia jau net man aišku, kad win-win situacija su tais kėlimaisimis. Bet gal, kūrvele, turi ir kitokių tų tikslų, siekių, planų pvz. ta prasme, kilnesnių kokių? Juk negali gi norėti tik svaigintis, valgyti ir pistis? O kaip aukštieji dalykai, idealai, vertybės? Kaip?; nejaugi nejaudrina niekaip tavęs, o?

O aš myliu debesis… praplaukiančius debesis… tenai… tenai…tuos nuostabius debesis.

T.y. kaip taip, kodėl nejaudina? Labai jaudina. Būtent: negaliu norėti tik svaigintis, valgyti ir pistis. Štai pasiryšiu nenorėti valgyti. Nes jei valgyti yra žemoka (užtenka pastebėti, kad išmatos siejamos su bjaurastimi, dugnu, jos slenka žemyn ir tai atsitinka iškart po valgio; manote tai sutapimas?), tai nevalgyti jau bus kilnu bei didinga. Asketiška būsena. Su pretenzija į etinę ir estetinę.

Pradėsiu jau nuo šiandien. Nebegalėsiu išsisukti, nes prisiekiu prieš gausų būrį savo kūrvybos skaitytojų. Aš jau regiu tą tašką, kuriame susikerta realybė ir svajonė. Tai yra sapnas. Man belieka tik pabusti. Būtų gerai ir užmigti.

09/02

tekstai nėra kuriami. jie visados buvo sukurti

Visi žmonės, kurie kartoja Shakespeare’o eiles, yra Williamas Shakespeare’as. Visi Borgesai, kurie kartoja šį aną sakinį, yra žmonės.

Žemiau esantis tekstas yra viena paskutiniųjų žinių E. Kai dar buvau jaunas, naivus ir kupinas idealizmo bei patoso (čia prieš dvi savaites kažkur). E. į jį (ir mane) sureagavo, sakykime, niekaip. Turėdamas omeny teksto kvintesenciją irgi istorines bei politines aplinkybes, manau, kad tai neblogas įvertinimas. Galbūt tai darydamas elgiuosi kiek neetiškai, tačiau žiūrint iš šalies žinia atrodo ir taip nuasmeninta, todėl tai tik patvirtina ten kažką, ai gal, vienu žodžiu:

O kas yra gyvenimas, miela drauge? Juk utriruojant gyvenimui galioja bemaž vienintelė, per amžių amžinuosius empiriškai pasitvirtinusi, tačiau visiškai nehumaniška taisyklė, tiesa ar įstatymas: tu gali mirti kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Tiesą sakant, tu ir miršti kiekvieną akimirką. Trumpam miršti iškvėpdamas (jei vėl neįkvėptum, galbūt mirtum suvisam), bet vėl atgimsti įkvėpdamas. Tu visą laiką repetuoji tą paskutinįjį savo įkvėpimą ir iškvėpimą. Tiek pat laiko miršti, kiek ir gyveni, nes ‘nugyventi’ ir ‘numirti’ turi tą pačią reikšmę. Koks bus tas paskutinis įkvėpis? O gal tu mirsi aklas, kurčias ir nieko nebeužuosi ir paskutinis kvapas tebus atsiminimas ir haliucinacija.

Nes vienintelė ir pagrindinė…

Tu mirsi aklas, kurčias ir nieko neužuosi. Bus lygiai taip pat, kaip kad buvo kai gimei. Tik tada dar turėjai kažką nugyventi, o dabar turėsi tik numirti, o nugyventi ir numirti juk turi tą pačią reikšmę, vadinasi bus lygiai taip pat. Kokius tiesioginius ar perkeltinius, gyvenimo ar sapno ar dar ko nors kelius bepasirinktum, jie visi veda į aklavietę. Gali skaityti knygas, skaičiuoti pinigus, daryti karjerą, auginti vaikus, šunį ir katę. Ateis metas (o greičiausiai jūs abu kartu vienas į kitą artėsit), kai tai nebebus TAI, galbūt net pasidarys ne-TAI. Ir vice versa. Gali whitmaniškai sušukti “Štai gyvenimas!”, tačiau palauk šiek tiek ir tau ataidės “Štai mirtis”, arba jei tarsi majakovskiškai-storžieviškai “Štai aš!”, gali būti tikras, jog kada nors atskambės: “Ne, ne aš”. Tai dekonstrukcijos momentas: patirti ir susitaikyti su prieštaravimu kiekviename dalyke, stengtis pramušti galva aklavietę. Žinoma, kad taip, kelius rinktis vis dar galima ir netgi patartina irgi naudinga. Every object you touch is alive with your life and your will. Tačiau turi atsiminti (o atsiminimas irgi yra tam tikras prieštaravimas), jog gali būti ir bus atvirkščiai. Kiekvieną akimirką. Tai sakai, čia tavo katė? Tai ne ji! Bet tada tu įkvepi.

Tu mirsi aklas, kurčias ir nieko neužuosi. Bet dabar tu matai, girdi, uodi ar net gali paliesti, palaižyti. Tai šiek tiek glumina, nes šiuo momentu ši pojūčių kombinacija yra juk duota vienintelį kartą tavo gyvenime. Daugiau taip niekada nebus, kad ir kiek tai kartotum. Tokia gali būti obesijų ir fiksacijų kilmė: beprasmiškas siekis pakartoti tai, kas pats savyje skiriasi ir kartu yra priešinga, difference and repetition. Nes mūsų atmintis atsimena ne pačią kombinaciją, o tik paskutinį kartą, kai ji buvo prisimenama. Tu neturi jokių šansų atsiminti tikrovės, nieko. Nė vieno tikro dalyko. Tavo paskutinis kvapas tebus atsiminimas atsiminimo, viso labo kelių atsiminimų grandinėlė. Bet dabar tu matai, girdi, uodi, gali palaižyti. Galbūt tai haliucinacija, tačiau jei tu net joje gali pasirinkti - auginti katę ar skaityti Borgesą, sutik, ši erdvė pakankamai fleksibili ir joje nemažai laisvės nuspręsti, kokiu būdu nugyventi ir numirti.

Galbūt tai klausimas, į kurį reikėtų bandyti ieškoti atsakymo iki pat jo pabaigos. Arba pabaigoje klausti, ne “kas yra?”, o “kas buvo?”. Kiekviename klausime yra atsakymas, kiekvienas atsakymas turi savyje prieštaravimą. TAI, ką tu matai, girdi, uodi ar net gali palytėti jau yra prieštaravimas, nes esti PRIEŠAIS tave. Ir taip bus visados, amžinai. Išskyrus vieną momentą - kai paskutinį kartą iškvėpsi. Tu mirsi aklas, kurčias ir nieko nebeužuosi. Nieko nebebus priešais tave, nebebus prieštaravimų, nebebus atsakymų. Nebent mintyse suskubsi paklausti savęs: ar tai JAU gyvenimas? Tada tu iškvėpsi.

Bet dabar tu įkvepi. Aš tave prisimenu ryškiai ir kuo geriausiai (t.y. tavo prisiminimą prisimenu) arba šis atsiminimas funkcionuoja kaip haliucinacija, bet TAI nėra TAI. […]

Tik tu, t.y. jau nebe tu, ir skaitytojas žinote, koks aš visgi tuščias žmogus, koks silpnas ir kaip priklausau nuo impulsų, nuotaikos bei oro sąlygų. Pvz. dar ir dabar manau, jog esu geriausias lietuvių rašytojas. Tačiau tik iki to momento, kol neparašau pirmo sakinio. Iki tol aš grandas, plunksnos meistras ir prašmatnus žodžio virtuozas. Kol neparašau. Tačiau tada viskas griūva. Ir taip greitai, jog atrodo, kad niekada nieko ir nebuvo. Ir nėra! Argi tai ne tuštybė? Tuštybių tuštybė ir vėjų gaudymas!

Iš tikrųjų, mielas skaitytojau, visiškai nesvarbu, ką tu darai - rašai į literatūrinius žurnalus, augini gėles, žaidi Teleloto, čiulpi bybius, skaitai Borgesą, uostai koksą, išpažįsti kunigui nuodėmes ar viską vienu metu. Nes rašyti į literatūrinius žurnalus, auginti gėles ir čiulpti bybius yra visiškai tas pats. Skauto garbės žodis. (Skautu nebuvau, garbės neturiu; du minusai - pliusas.) Tai yra tapatu, identiška, vienoda. Labai lengva patvirtinti ar, dievaži, paneigti tokį teiginį. Tereikia parašyti į literatūrinį žurnalą, užauginti gėlę, pradėti žaisti Teleloto… Viskas yra vienoda, o tam patvirtinti, tau reikia išbandyti… VISKĄ! Laimei, tam turi begalinę erdvę ir amžiną laiką. Tiesa, žinoma, iki kol iškvėpsi. Tada tu mirsi. Aklas, kurčias. Neužuosi nieko. Iki.

05/01

Kartais mane aplanko trumpi ir menki nušvitimai, kaip kad kokios miesto D. šviesos. Kartais viliuosi, jog jie kaip nors auga ar sumuojasi ir vieną nykią naktį galutinai sprogsiu ir nušvisiu. Patirsiu katarsį arba švytuosiu į ką nors įsitvėręs: pirmyn-atgal, pirmyn-atgal, am-žinai. Tai menka viltis; kitaip ir būti negali, nes menkas ir mano nušvitimas, o jei jis būtų, tarkim, koks majestotiškas, tai ir vilties nereikėtų, ar ne. Tik kaip tą nušvitimą įforminti, štai galvoju. Juk anot puikiojo Derrida, teksto išorė yra vidus, juk šis nušvitimas nėra tai, kas mane aplankė, net nepanašu į tai. Ši lygybė yra pagrindinė tūkstančių literatūrinių savižudybių priežastis. (Dievaži, ir tai yra visokeriopai sveikintina!) Kam rašyti, jeigu galima nerašyti? Jeigu negalima parašyti. Supleškink savyje rašytoją! Nušvisk.

Neturiu nuomonės apie miestą D. Šiuo metu neturiu nuomonės ir apie E. Iš vienos pusės, čia nieko labai keista, kad neturiu, nes mano nuomonę, vertybes ir įsitikinimus iš esmės lemia tik du dalykai - oro sąlygos bei nuotaika. Ryte aš galiu būti Mao, per pietus - Josifas Džiugašvilis, o vakare - Hitleris. Vakare šiaip - jei jau tarp mūsų kalbant - dažniausiai ir esu Hitleris (sad):

image

Gal verta palaukti? Juo labiau tokių laikų, jog ne pats nušvisčiau, o jau man visomis spalvomis šviestų daiktai ir dalykai. Galvoju taip žnaibydamas savo lašinius.

Sargybiniai ir čia žiūri į mane labai įtariai. Kill the guards and walk. Per du mėnesius neperskaičiau nė vienos knygos, pirštais nebeapimu savo šlaunies, nė karto nemečiau rūkyti ir apie 42 - persivalginėti. Kol šiandien pagaliau man tai pavyko. Ką dar čia.

I. 

01/12

Vienintelė ir pagrindinė visų žmonių mirties priežastis yra gyvenimas. Mat jei yra gyvenimas, iš to būtinai išplauks mirtis. Jei žmogus negyventų, tai argi jis mirtų? Kita vertus, kiek laiko žmogus gyvena, lygiai tiek pat laiko jis ir m-iriasi. Todėl jei kas nors sako, kad neva “štai koks puikus gyvenimas”, tai dar nieko nereiškia. Juk lygiai taip pat galima pasakyti, jog “štai koks puikus mirimasis”, ar ne? “Štai kaip puikiai aš mirštu”, sakytume ir būtume teisūs, nes taip sugalvojome. Gyvenimo ir mirimo lygybė yra teisinga ir neginčijama; galbūt ji tokia vienintelė, kurią kilnus žmogaus protas iš viso bėra (bėra?..) sugalvojęs. Teisinga ir neginčijama klasinė, biologinė, fizikinė bei epistemologinė lygybė. Juk kiekvieną akimirką (ak, mirk - imperatyvai) visuotinai gimsta ir miršta daugybė žmonių. Argi, kuris nors iš gimusių ar mirusių, yra pranašesnis už kitą mirusį ar gimusį vien dėl to, jog jis gimė ar mirė? Oi ne, vien dėl to jie yra nenuginčijamai subordinuoti ir lygūs. Kaip nenuginčijamai aš tuojau pakilsiu nuo šio staliuko miesto D. kavinėje ir išeisiu parūkyti bei gal net pažiūrėti mūšos (ne bangų). Beje, ar žinojote, jog praktiškai kiekvienas jūsų kūno elementas atsirado iš kadaise sprogusios žvaigždės? 

(Kai kurie tyrinėtojai mano, jog paskutinė eilutė tėra vėlesn-io/ių autor-iaus/ių interpoliacija.) 

And walk among long dappled grass,
And pluck till time and times are done
The silver apples of the moon,
The golden apples of the sun.

THEME BY PARTI