Back to Top
01/04

Mes buvome arti vienas kito, galbūt net apsikabinę amžinojoje samsaroje. Liečiau jos šonkaulius. Aš sakiau: čia yra laiptai į tave, į Tiesą, kadaise sulaužytą Adome (intertekstas Šv. Bonaventūros). Ji turbūt atsakė ką nors iš žinomo airių rašytojo kūrybinio palikimo. Ir nors po to dar miegojau įsisprendęs į jos šlaunis, galutinio sprendinio taip ir neradau. (Oi oi, kaip čia.) Ar egzistuoja gyvenimas po jos? Jeigu ne, tai manęs Jūsų percepcijoje, skaitytojau, nėra ir šis susiskaitymas tėra maža haliucinacija, todėl man telieka atsisveikinti su Jumis ir palinkėti geros dienos. Jeigu taip, tuomet aš reinkarnavausi į patį save ir viskas vyksta toliau.

swear that I will always hail, ever conceal, never reveal, any part or parts, art or arts… (He murmurs.)… in the rough sands of the sea… a cabletow’s length from the shore… where the tide ebbs… and flows…

Man reikia prisiekti. Negaliu pasiekti, todėl sieksiu, sieksiu, prisieksiu ir tada jau gal. Juk aš turiu kokių tikslų ar bent vieną tikslą, tikrai turėčiau turėti, ar ne. Pvz. ryte atsikelti - štai tikslas, nors, žinoma, iš tikro slapčia tikiuosi, kad keltis nereikės ir ištiks kokia apopleksija. Tai čia jau net man aišku, kad win-win situacija su tais kėlimaisimis. Bet gal, kūrvele, turi ir kitokių tų tikslų, siekių, planų pvz. ta prasme, kilnesnių kokių? Juk negali gi norėti tik svaigintis, valgyti ir pistis? O kaip aukštieji dalykai, idealai, vertybės? Kaip?; nejaugi nejaudrina niekaip tavęs, o?

O aš myliu debesis… praplaukiančius debesis… tenai… tenai…tuos nuostabius debesis.

T.y. kaip taip, kodėl nejaudina? Labai jaudina. Būtent: negaliu norėti tik svaigintis, valgyti ir pistis. Štai pasiryšiu nenorėti valgyti. Nes jei valgyti yra žemoka (užtenka pastebėti, kad išmatos siejamos su bjaurastimi, dugnu, jos slenka žemyn ir tai atsitinka iškart po valgio; manote tai sutapimas?), tai nevalgyti jau bus kilnu bei didinga. Asketiška būsena. Su pretenzija į etinę ir estetinę.

Pradėsiu jau nuo šiandien. Nebegalėsiu išsisukti, nes prisiekiu prieš gausų būrį savo kūrvybos skaitytojų. Aš jau regiu tą tašką, kuriame susikerta realybė ir svajonė. Tai yra sapnas. Man belieka tik pabusti. Būtų gerai ir užmigti.

09/02

tekstai nėra kuriami. jie visados buvo sukurti

Visi žmonės, kurie kartoja Shakespeare’o eiles, yra Williamas Shakespeare’as. Visi Borgesai, kurie kartoja šį aną sakinį, yra žmonės.

Žemiau esantis tekstas yra viena paskutiniųjų žinių E. Kai dar buvau jaunas, naivus ir kupinas idealizmo bei patoso (čia prieš dvi savaites kažkur). E. į jį (ir mane) sureagavo, sakykime, niekaip. Turėdamas omeny teksto kvintesenciją irgi istorines bei politines aplinkybes, manau, kad tai neblogas įvertinimas. Galbūt tai darydamas elgiuosi kiek neetiškai, tačiau žiūrint iš šalies žinia atrodo ir taip nuasmeninta, todėl tai tik patvirtina ten kažką, ai gal, vienu žodžiu:

O kas yra gyvenimas, miela drauge? Juk utriruojant gyvenimui galioja bemaž vienintelė, per amžių amžinuosius empiriškai pasitvirtinusi, tačiau visiškai nehumaniška taisyklė, tiesa ar įstatymas: tu gali mirti kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Tiesą sakant, tu ir miršti kiekvieną akimirką. Trumpam miršti iškvėpdamas (jei vėl neįkvėptum, galbūt mirtum suvisam), bet vėl atgimsti įkvėpdamas. Tu visą laiką repetuoji tą paskutinįjį savo įkvėpimą ir iškvėpimą. Tiek pat laiko miršti, kiek ir gyveni, nes ‘nugyventi’ ir ‘numirti’ turi tą pačią reikšmę. Koks bus tas paskutinis įkvėpis? O gal tu mirsi aklas, kurčias ir nieko nebeužuosi ir paskutinis kvapas tebus atsiminimas ir haliucinacija.

Nes vienintelė ir pagrindinė…

Tu mirsi aklas, kurčias ir nieko neužuosi. Bus lygiai taip pat, kaip kad buvo kai gimei. Tik tada dar turėjai kažką nugyventi, o dabar turėsi tik numirti, o nugyventi ir numirti juk turi tą pačią reikšmę, vadinasi bus lygiai taip pat. Kokius tiesioginius ar perkeltinius, gyvenimo ar sapno ar dar ko nors kelius bepasirinktum, jie visi veda į aklavietę. Gali skaityti knygas, skaičiuoti pinigus, daryti karjerą, auginti vaikus, šunį ir katę. Ateis metas (o greičiausiai jūs abu kartu vienas į kitą artėsit), kai tai nebebus TAI, galbūt net pasidarys ne-TAI. Ir vice versa. Gali whitmaniškai sušukti “Štai gyvenimas!”, tačiau palauk šiek tiek ir tau ataidės “Štai mirtis”, arba jei tarsi majakovskiškai-storžieviškai “Štai aš!”, gali būti tikras, jog kada nors atskambės: “Ne, ne aš”. Tai dekonstrukcijos momentas: patirti ir susitaikyti su prieštaravimu kiekviename dalyke, stengtis pramušti galva aklavietę. Žinoma, kad taip, kelius rinktis vis dar galima ir netgi patartina irgi naudinga. Every object you touch is alive with your life and your will. Tačiau turi atsiminti (o atsiminimas irgi yra tam tikras prieštaravimas), jog gali būti ir bus atvirkščiai. Kiekvieną akimirką. Tai sakai, čia tavo katė? Tai ne ji! Bet tada tu įkvepi.

Tu mirsi aklas, kurčias ir nieko neužuosi. Bet dabar tu matai, girdi, uodi ar net gali paliesti, palaižyti. Tai šiek tiek glumina, nes šiuo momentu ši pojūčių kombinacija yra juk duota vienintelį kartą tavo gyvenime. Daugiau taip niekada nebus, kad ir kiek tai kartotum. Tokia gali būti obesijų ir fiksacijų kilmė: beprasmiškas siekis pakartoti tai, kas pats savyje skiriasi ir kartu yra priešinga, difference and repetition. Nes mūsų atmintis atsimena ne pačią kombinaciją, o tik paskutinį kartą, kai ji buvo prisimenama. Tu neturi jokių šansų atsiminti tikrovės, nieko. Nė vieno tikro dalyko. Tavo paskutinis kvapas tebus atsiminimas atsiminimo, viso labo kelių atsiminimų grandinėlė. Bet dabar tu matai, girdi, uodi, gali palaižyti. Galbūt tai haliucinacija, tačiau jei tu net joje gali pasirinkti - auginti katę ar skaityti Borgesą, sutik, ši erdvė pakankamai fleksibili ir joje nemažai laisvės nuspręsti, kokiu būdu nugyventi ir numirti.

Galbūt tai klausimas, į kurį reikėtų bandyti ieškoti atsakymo iki pat jo pabaigos. Arba pabaigoje klausti, ne “kas yra?”, o “kas buvo?”. Kiekviename klausime yra atsakymas, kiekvienas atsakymas turi savyje prieštaravimą. TAI, ką tu matai, girdi, uodi ar net gali palytėti jau yra prieštaravimas, nes esti PRIEŠAIS tave. Ir taip bus visados, amžinai. Išskyrus vieną momentą - kai paskutinį kartą iškvėpsi. Tu mirsi aklas, kurčias ir nieko nebeužuosi. Nieko nebebus priešais tave, nebebus prieštaravimų, nebebus atsakymų. Nebent mintyse suskubsi paklausti savęs: ar tai JAU gyvenimas? Tada tu iškvėpsi.

Bet dabar tu įkvepi. Aš tave prisimenu ryškiai ir kuo geriausiai (t.y. tavo prisiminimą prisimenu) arba šis atsiminimas funkcionuoja kaip haliucinacija, bet TAI nėra TAI. […]

Tik tu, t.y. jau nebe tu, ir skaitytojas žinote, koks aš visgi tuščias žmogus, koks silpnas ir kaip priklausau nuo impulsų, nuotaikos bei oro sąlygų. Pvz. dar ir dabar manau, jog esu geriausias lietuvių rašytojas. Tačiau tik iki to momento, kol neparašau pirmo sakinio. Iki tol aš grandas, plunksnos meistras ir prašmatnus žodžio virtuozas. Kol neparašau. Tačiau tada viskas griūva. Ir taip greitai, jog atrodo, kad niekada nieko ir nebuvo. Ir nėra! Argi tai ne tuštybė? Tuštybių tuštybė ir vėjų gaudymas!

Iš tikrųjų, mielas skaitytojau, visiškai nesvarbu, ką tu darai - rašai į literatūrinius žurnalus, augini gėles, žaidi Teleloto, čiulpi bybius, skaitai Borgesą, uostai koksą, išpažįsti kunigui nuodėmes ar viską vienu metu. Nes rašyti į literatūrinius žurnalus, auginti gėles ir čiulpti bybius yra visiškai tas pats. Skauto garbės žodis. (Skautu nebuvau, garbės neturiu; du minusai - pliusas.) Tai yra tapatu, identiška, vienoda. Labai lengva patvirtinti ar, dievaži, paneigti tokį teiginį. Tereikia parašyti į literatūrinį žurnalą, užauginti gėlę, pradėti žaisti Teleloto… Viskas yra vienoda, o tam patvirtinti, tau reikia išbandyti… VISKĄ! Laimei, tam turi begalinę erdvę ir amžiną laiką. Tiesa, žinoma, iki kol iškvėpsi. Tada tu mirsi. Aklas, kurčias. Neužuosi nieko. Iki.

05/01

Kartais mane aplanko trumpi ir menki nušvitimai, kaip kad kokios miesto D. šviesos. Kartais viliuosi, jog jie kaip nors auga ar sumuojasi ir vieną nykią naktį galutinai sprogsiu ir nušvisiu. Patirsiu katarsį arba švytuosiu į ką nors įsitvėręs: pirmyn-atgal, pirmyn-atgal, am-žinai. Tai menka viltis; kitaip ir būti negali, nes menkas ir mano nušvitimas, o jei jis būtų, tarkim, koks majestotiškas, tai ir vilties nereikėtų, ar ne. Tik kaip tą nušvitimą įforminti, štai galvoju. Juk anot puikiojo Derrida, teksto išorė yra vidus, juk šis nušvitimas nėra tai, kas mane aplankė, net nepanašu į tai. Ši lygybė yra pagrindinė tūkstančių literatūrinių savižudybių priežastis. (Dievaži, ir tai yra visokeriopai sveikintina!) Kam rašyti, jeigu galima nerašyti? Jeigu negalima parašyti. Supleškink savyje rašytoją! Nušvisk.

Neturiu nuomonės apie miestą D. Šiuo metu neturiu nuomonės ir apie E. Iš vienos pusės, čia nieko labai keista, kad neturiu, nes mano nuomonę, vertybes ir įsitikinimus iš esmės lemia tik du dalykai - oro sąlygos bei nuotaika. Ryte aš galiu būti Mao, per pietus - Josifas Džiugašvilis, o vakare - Hitleris. Vakare šiaip - jei jau tarp mūsų kalbant - dažniausiai ir esu Hitleris (sad):

image

Gal verta palaukti? Juo labiau tokių laikų, jog ne pats nušvisčiau, o jau man visomis spalvomis šviestų daiktai ir dalykai. Galvoju taip žnaibydamas savo lašinius.

Sargybiniai ir čia žiūri į mane labai įtariai. Kill the guards and walk. Per du mėnesius neperskaičiau nė vienos knygos, pirštais nebeapimu savo šlaunies, nė karto nemečiau rūkyti ir apie 42 - persivalginėti. Kol šiandien pagaliau man tai pavyko. Ką dar čia.

I. 

01/12

Vienintelė ir pagrindinė visų žmonių mirties priežastis yra gyvenimas. Mat jei yra gyvenimas, iš to būtinai išplauks mirtis. Jei žmogus negyventų, tai argi jis mirtų? Kita vertus, kiek laiko žmogus gyvena, lygiai tiek pat laiko jis ir m-iriasi. Todėl jei kas nors sako, kad neva “štai koks puikus gyvenimas”, tai dar nieko nereiškia. Juk lygiai taip pat galima pasakyti, jog “štai koks puikus mirimasis”, ar ne? “Štai kaip puikiai aš mirštu”, sakytume ir būtume teisūs, nes taip sugalvojome. Gyvenimo ir mirimo lygybė yra teisinga ir neginčijama; galbūt ji tokia vienintelė, kurią kilnus žmogaus protas iš viso bėra (bėra?..) sugalvojęs. Teisinga ir neginčijama klasinė, biologinė, fizikinė bei epistemologinė lygybė. Juk kiekvieną akimirką (ak, mirk - imperatyvai) visuotinai gimsta ir miršta daugybė žmonių. Argi, kuris nors iš gimusių ar mirusių, yra pranašesnis už kitą mirusį ar gimusį vien dėl to, jog jis gimė ar mirė? Oi ne, vien dėl to jie yra nenuginčijamai subordinuoti ir lygūs. Kaip nenuginčijamai aš tuojau pakilsiu nuo šio staliuko miesto D. kavinėje ir išeisiu parūkyti bei gal net pažiūrėti mūšos (ne bangų). Beje, ar žinojote, jog praktiškai kiekvienas jūsų kūno elementas atsirado iš kadaise sprogusios žvaigždės? 

(Kai kurie tyrinėtojai mano, jog paskutinė eilutė tėra vėlesn-io/ių autor-iaus/ių interpoliacija.) 

And walk among long dappled grass,
And pluck till time and times are done
The silver apples of the moon,
The golden apples of the sun.

17/11

Darkness falls from the air. Brightness falls from the air. Blood from the air.

Mieste D. jaučiuosi šiek tiek labiau. Ir nors vis dar baisu prisiminti praeitį, neramu dėl ateities, o dabartis išvis stačiai siaubą kelia, čia visgi erdvės yra šiek tiek daugiau. Tiesa, daugiau tos erdvės turi mažai ką bendro su erdvės stygiumi manyje, bet tai jau visokie antriniai topologijos dalykai, kurie skaitytojo neturėtų jaudinti. Kita vertus, tai tik liudija situacijos rimtumą, nes topologija ne šiaip kai kas, o visas įrankis valdyti visatą

Skaitytoją šiuo atveju galėtų jaudinti nebent literatūrinė istorijos pusė. Anot Borgeso, visos pasaulio istorijos išplaukia iš keturių pagrindinių naratyvų: mūšio, ieškojimo, sugrįžimo ir aukojimo. Aš, žinoma, nesirįžtu spėti, į kurį naratyvą čia jau taip labai pretenduoju, tegaliu užtikrinti, jog jis būsiąs kiek galima labiau prėskas ir neįs-pudingas. Tikra tiesa, Odisėjas tobulas herojus, tačiau ir jo sugrįžimas tebuvo didesnio sugrįžimo dalis ir analogiškai kiti sugrįžimai tėra ar tebus Odisėjo sugrįžimo dalimis. Kitaip tariant, naratyvas yra fraktališkas bei nepaisantis jokių erdvės, laiko ar onto-logikos apribojimų. Ir iš kur ta išmonė, tik pamanyk, klausiau tuokart savęs sugalvojęs šią subtilią įžvalgą. Tačiau neradęs atsakymo iš kur? ir juo labiau į kur?, ją, deja, palieku čia.    

Sugrįžtu į vietą, kur kažkada turbūt buvo vienas žmogus. Trinuosi į didaus rašytojo skulptūros kojas, liečiu rankas, kasau galvą, parūkau. Galbūt tas vietas lietė ir vienas žmogus. Kaip keista: taip suartėjom  (na, bent jau aš), nors nutolę esame labiau nei bet kada. Kitaip tariant, without a possibility of ever approaching nearer. Bet! kartu nepaisant jokių erdvės, laiko ir dar ten visokių apribojimų suartėjom. Štai kaip: nepaisėm ir suartėjom. Na, bent jau… 

O bet jau turiu bėgti, turiu eiti ir gulėti. Man laikas, skaitytojau. Galbūt mes dar susitiksim, oi nežinia. O galbūt tik pal-ie/ei-sit mano rankas, pakasysit galvą, parūkysit. Ir tai bus teisinga, nes jei kas nors gali įvykti, kodėl gi tam neįvykus?

Old father, old artificer, stand me now and ever in good stead.

29/10

Turiu 101-ą (įskaitant ir Marxo pridėtinės vertės) teoriją, kaip kyla persivalginėjimo bangos ir badavimo atoslūgiai, tačiau nei vienos, kuri tokias situacijas galėtų išspręsti. Remdamasis tomis teorijomis galiu sėkmingai įrodinėti, jog dar vienas papildomas pyrago gabalėlis man laimės, džiaugsmo ir pilnatvės tikrai neatneš, tačiau čia pat visos jos subliūkšta, kai žengiu (šiuo atveju tiesiu ranką) anapus malonumo principo ir tą gabalėlį negailestingai suvalgau. 

Grįžtant šiapus malonumo, visi žino, koks puikus rašytojas buvo Marcelis Proustas, kaip jo gyvenime nerimo bangas visaip lydėdavo astmos priepuoliai ir meilės - šios šventos ligos - atoslūgiai. Prousto kambario sienos nepraleisdavo nė menkiausio pašalinio garso, jis rašydavo naktimis, o miegodavo dienomis. Sakytume tyla buvo Marcelio pašaukimas… (Iškalbinga pauzė.) Tačiau kaip šiam jautriam hedonistui pavyko parašyti tokį vientisą, neaprėpiamą ir begalinį kūrinį apie atmintį? Aš, be abejo, žinau kaip. Prousto malonumo geismas yra toks pat vientisas, neaprėpiamas, begalinis kaip ir jo kūrinys, kaip ir atmintis. Jo geismas totalinis: mano žvilgsnis iš pradžių buvo ne vien akių pasiuntinys, bet ir langas, prie kurio susispiečia, neramūs ir apstulbę visi jutimai, žvilgsnis, kuris norėtų paliesti, sugauti, nusinešti kūną, į kurį žiūri, o su juo ir sielą.

Ir tas kūnus bei sielas uzurpuojantis geismas plečiasi, nes geidžiama ne paties subjekto, objekto ar abjekto, o jų geismo. Geismas produkuoja geismą, tai vienas žingsnis į priekį. Kita vertus, atminties mechanizmas yra veik priešingas. Atsimenamas juk ne pats įvykis, o paskutinis išlikęs įvykio atsiminimas. Atsiminimas reprodukuoja atsiminimą, tai vienas žingsnis atgal. Prousto rašymas yra atminties geismas ir geismo atmintis, produkcija ir reprodukcija vienu kartu. Rašyti Marcelis pradeda, kai [:O]prieina liepto galą[/:O]: vienas žingsnis į priekį, vienas atgal.

Kaip aš norėjau mesti rūkyti, o mečiau skaitymą. Taigi kažkada prieš pora metų turėjau susidaręs ilgą bei solidų knygų sąrašą ir šiek tiek baiminausi, jog iki tol (iki kol tol? iki šiol) nespėsiu visko perskaityti. Tačiau kai liko viena knyga, į mane plūstelėjo nerimo dvelksmas, ir nežinia kodėl aš mečiau skaityti. Nes, galvojau, perskaičius visus tuos tekstus atmintyje neva turėtų nusėsti vientisas, neaprėpiamas ir begalinis skaitymo atsiminimų srautas, o štai dabar dar lieka vienas įtrūkis, trūkumas, skirtis, kurią juk daug lengviau redukuoti ir fiksuoti kaip tam tikrą potencialybę, niekada aktualybę. Kokia didi šio kūrinio reikšmė dar/jau net neskaičius! O kas būtų jei perskaityčiau!? Būtų vienas žingsnis į priekį arba vienas atgal. Ar ne verčiau palikti jį ir save anapus atminties ir anapus malonumo.

Tai buvo 102-oji teorija. Teisinga.

14/10

Kartais yra sakoma, jog viena cigaretė sutrumpina gyvenimą mažiausiai 5 minutėmis. Tai nėra visiškai tiesa. Viena cigaretė prailgina dabartinį gyvenimą 5 minutėmis. Nes niekada negali žinoti, kas nutiktų - ar išgyventum?, jei dabar neužsirūkytum. O štai užsirūkai ir gali būti tikras, jog po 5 minučių dar gyvensi. Ir gal net šiek tiek ramiau ar geriau. Dabartinis laikas ilgėja, bendrasis trumpėja, o sumoje turime žavų, apvalainą nulį. Ir nesvarbu, kad tai Jūs, svarbiausia juk kad išgyvenote.

Per šias 5 minutes neapsakomai daugybei narsuolių buvo išlaužytos kojos, rankos, išlupti dantys, išdurtos akys, jie krito pakirsti priešo smūgių ir kulkų.Tūkstančiai moterų vaitojo nuo gimdymo skausmų, kentė stipresnio smurtą, pjaustėsi, žudėsi, galop atsiduso paskutinį kartą. Antratiek vaikų prarado tėvus, apėjo votimis ar buvo pagrobti bei suvalgyti žydų. Krūva senelių per tas 5 minutes patyrė įvairias eksplozijas, galutinai apako ar išprotėjo. Tačiau Jūs likote gyvas. Tai jau pasiekimas.

Nusivyliau šiomis 10 dienų, šiuo savimi ir šia šiuos dalykus apimančia nusivylimo atmosfera, kiautu, būsena. Tai ir prabuvau ją įsisukęs į antklodę kaip į kokoną. Ir be rūkymo gyvenimas sutrumpėjo lygiai 10 dienų, be pretenzijos į gyvumą ar pasiekimus. Tačiau tuomet, kai likau tik aš, prisiminiau, jog aš esu ne tas, kuris esu, nes toks gali būti tik vienas. (Tiesą sakant, ne prisiminiau, o tik pagalvojau apie prisiminimą, taip platoniškai pagalvojau, ar ne. Nes dėl šiandienos veiksmų nepanašu, jog stengiausi prisiminti, taigi prisiminiau į priekį, į rytoj.) ‘Aš’ esu su ‘savimi’, taigi esame ‘mes’. Ištrink mane iš knygos, kurią parašei, sakome. Rytoj jau bus visai kaip kitaip, ha.

Tai prisiminiau vakar, kai ruošiausi įsisukti į antklodę. Tuo metu netyčia paliečiau savo nuogą pilvą. Tada paliečiau dar kartą ir sunerimau. Jis buvo iššokęs ir panašus (bandant įsivaizduoti panašus, nes, gink Dieve, nežiūrėjau į jį) į liulančią masę. Jei būčiau palietęs trečią kartą, jis turbūt kaip nors net suteliuskuotų. Pala, pala, - dūmojau sau, - tai vadinasi ši liulanti masė ne tik siaurina man likusią erdvę, bet ir siekia išsiveržti išorėn : O. Tai baisu, - puškavau jau šiandien po eilinio apsirijimo. Taigi prisiminiau į rytoj. Apsirijimas veikia svaiginamai ir nieko nepadarysi, nes apsvaigimas reikalingas kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės. Štai čia pačiame apsirijime yra prieštara, todėl jis toks.

Reikia be perstojo svaigintis. Kiekvienas savaip, - vynu, poezija, dorybe, chloroformu.

THEME BY PARTI